2019 m. amerikiečių verslininkas ir dalies garsiausių muzikos žvaigždžių vadybininkas Scooteris Braunas nusipirko įrašų kompaniją „Big Machine Records“, o kartu su ja – pirmuosius šešis sėkmingiausios visų laikų popmuzikos atlikėjos Taylor Swift albumus. Ši verslo derybų istorija, pritraukusi beprecedentį žiniasklaidos dėmesį, vienų teigimu, virto puikiu pavyzdžiu, kaip pramogų industrijoje išnaudojamos moterys. Kitų matymu, Taylor pasinaudojo savo gerbėjais tam, kad pakeistų visuomenės požiūrį į jai nepatinkantį sandorį.
Naujame dviejų dalių dokumentiniame filme „Swift prieš Brauną: nesantaika“ (nuo liepos 10 d. Lietuvoje jį galės peržiūrėti „discovery+“ prenumeratoriai) atskleidžiamos išskirtinės žurnalistų, teisės ekspertų ir Swift bei Braunui artimų žmonių įžvalgos. Naujoje dokumentinėje juostoje nagrinėjamos muzikos nuosavybės subtilybės, lyčių dinamika šioje industrijoje ir gerbėjų įtakos galia, įtraukiant visus nesantaikos, kuri, kaip teigiama, negrįžtamai pakeitė muzikos industriją, aspektus.
Pirmasis epizodas pradedamas žvelgiant į tai, kaip Taylor tapo garsiausia savo kartos muzikos atlikėja. Žurnalistas iš Nešvilio, dainininkės draugas Brianas Mansfieldas pasakoja apie penkiolikmetę Taylor: „Taylor augo kartu su savo auditorija, ji pritraukė žmones, kurie paauglystėje nekreipė į ją dėmesio – ji ne tik sėkmingai perėjo iš paauglių popžvaigždės į didžiąją suaugusiųjų muzikos žvaigždę, bet iš tikrųjų tapo dar didesnė.“
Anot jo, būtent dėl šio autentiškumo jos gerbėjai liko kartu: „Ji rado būdą užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie tik pradėjo klausytis jos muzikos, ir paversti juos gerbėjais, kurie jautėsi tarsi jos draugai.“
Didelis dainininkės gerbėjas ir tinklalaidžių vedėjas Zackas Hourihane’as priduria, kad „Taylor Swift yra geriausia pasaulio draugė“, ir pripažįsta jos „unikalų dainų autorės ir atlikėjos gebėjimą pasakyti kažką labai asmeniško ir padaryti tai labai bendra arba visuotinai pritaikoma“.
Atlikėjos gerbėjas ir draugas Alexas Goldschmidtas aiškina, kad „savo karjeroje ji visuomet akcentavo, kad reikia apdovanoti […] gerbėjus ir juos nustebinti, o jei gali, pasirodyti, parodyti ryšį ir meilę bei būti šalia svarbiais momentais.“
Ar Taylor buvo išstumta iš savo pačios muzikos katalogo ir apgauta įrašų kompanijos, todėl jai neliko kitos išeities, kaip tik kreiptis paramos į gerbėjus? A. Goldschmidtas sako, kad „kai ji dainuoja apie ką nors, kas iš tiesų skaudina jos širdį, norisi paimti šakę ir sakyti: „Kas tave įskaudino, Taylor?!“.
Kadangi teisinė kova, kuri kėlė grėsmę jos karjerai, vis stiprėjo, žurnalo „Vice“ žurnalistė Zing Tsjeng giria Taylor meninius gebėjimus: „Tai, kas daugumai žmonių yra nesuprantama – kovą su muzikos įrašų kompanija ir jos valdyba, ji sugebėjo paversti kažkuo tikrai suprantamu ir pasakyti: „Aš sukūriau dainas, aš jas parašiau, aš jas dainavau, aš nusipelnau jas turėti.“
„Moterys popmuzikoje istoriškai ir netiksliai buvo vaizduojamos tik kaip mašinos krumpliaračiai“, – teigia Ekseterio universiteto kultūros teoretikė dr. Amelia Morris.
Ji priduria, kad Taylor „patyrė daug mizoginijos ir buvo minima tik dėl to, su kuo ji susitikinėjo. Bulvarinė žiniasklaida daug apie ją rašydavo, pozicionuodama ją kaip pavydžią kerštingą moterį, kuri su tavimi susitikinėja tik tam, kad galėtų apie tave parašyti dainą“.
Pasak kultūros teoretikės, tai atspindi didžiulius dvigubus standartus, kuriais remiantis kalbama apie garsius muzikantus: „Dauguma atlikėjų apdainuoja savo romantinį gyvenimą, pavyzdžiui, grupė „The Beatles“ ar atlikėjas Harry Styles – tai apibūdiniama kaip katarsis, bet Taylor Swift yra kaltinama buvimą auka naudojanti kaip ginklą.“
Ar Taylor atsakas buvo pasisakymas prieš išnaudojimą ir kova už tai, kas teisinga? „LA Times“ žurnalistas Mikaelis Woodas mano, kad moterys yra muzikos industrijos variklis: „Tai jos sukelia daugiausia įspūdžių, tai jos parduoda daugiausia įrašų, tai jos parduoda daugiausiai bilietų į koncertus, tačiau muzikos industrijai, kaip ir daugeliui kitų pramonės šakų, dažniausiai vadovauja vyrai.“
Antroje dokumentinio filmo dalyje nagrinėjama Scooterio Brauno įvykių versija. Antrosios dalies pradžioje žurnalo „Vice“ žurnalistė Zing Tsjeng sako: „Manau, kad viskas susiveda į tai, kieno pusėje tu esi. Jei esi Scooterio pusėje, tai reiškia, kad kažkas pasinaudojo savo gerbėjais, savo gebėjimu apsimesti auka, kad išstumtų ir sužlugdytų sandorį, kuris, tiek finansiniu, tiek verslo požiūriu, yra visiškai solidus.“
Autorė ir akademikė, mokslų daktarė Jennifer Otter Bickerdike pabrėžia: „Vienas dalykas, kuris tikrai įdomus kalbant apie Taylor Swift fenomeną, yra tai, kad viskas atrodo taip puikiai surežisuota, kad istorija ir prekės ženklas būtų visiškai kontroliuojami.“
Mokslų daktarės teigimu, 2019 m. vykusiuose Moterų muzikoje apdovanojimuose („Women in Music Awards“) atsiimdama apdovanojimą Taylor galėjo pasirinkti pagerbti moteris, o vietoj to ji pasinaudojo proga „mesti bombą“ į savo priešą, atkreipdama dėmesį į teisinį ginčą dėl jos įrašų pardavimo.
Dokumentiniame filme aptariama ir tai, kokią įtaką Taylor padarė savo gerbėjams „Tumblr“ įrašu „leiskite Scottui Borchettai ir Scooteriui Braunui sužinoti, kaip dėl to jaučiatės“. Kai kurių manymu, tai galėjo sukelti virtinę grasinimų ir priekabiavimo internete.
„Bloomberg“ reporteris ir žurnalistas Lucas Shaw tvirtina, kad „Swifties (Taylor Swift gerbėjai) tikriausiai yra viena galingiausių gerbėjų grupių žemėje. Taylor turi labai įnirtingų sekėjų, kurie yra tarsi kultas ir mano, kad ji negali padaryti nieko blogo“.
„Tai tikrai įdomus reiškinys – ji yra auka ir nugalėtoja, bet galiausiai ji visada klesti“, – sako Nola Ojomu, „Daily Mail“ vyresnioji pramogų žurnalistė.
2020 m. S. Braunas parduoda Taylor albumus privačiai kapitalo grupei „Shamrock“, priklausančiai „Disney“, bet į pardavimo sutartį įtraukia sąlygą, pagal kurią jis vis tiek pelnosi iš bet kokių įrašų uždirbtų pinigų.
„Ji visada savotiškai keršija. Ji net pati apie tai juokavo savo dainose „Karma“ ir „Look What You Made Me Do“. Ji tiesiog sėdi ir planuoja savo kerštą, o kai jis įvykdomas, jis būna nepriekaištingas“, – tęsia N. Ojomu.
Dviejų dalių dokumentinį filmą „Swift prieš Brauną: nesantaika“ Lietuvos žiūrovai jau nuo trečiadienio, liepos 10 d., galės išvysti prenumeruodami „discovery+“ turinį „Go3“ televizijoje, „Telia Play“ platformoje ir „MEGOGO“.
Apie „Warner Bros. Discovery“:
„Warner Bros. Discovery“ yra lyderiaujanti pasaulinė žiniasklaidos ir pramogų bendrovė, užsiimanti išsamiausios ir labiausiai diferencijuotos pasaulyje prekių ženklų turinio kolekcijos kūrimu bei platinimu per televiziją, filmus, interneto platformas ir žaidimus. Bendrovės prekių ženklai, kasdien įkvepiantys, informuojantys ir linksminantys auditoriją, yra pasiekiami daugiau nei 220 šalių ir 50 kalbų. Tarp jų – „Discovery Channel“, „Max“, „discovery+“, CNN, DC, „TNT Sports“, „Eurosport“, HBO, HGTV, „Food Network“, „OWN“, „Investigation Discovery“, TLC, „Magnolia Network“, TNT, TBS, „truTV“, „Travel Channel“, „MotorTrend“, „Animal Planet“, „Science Channel“, „Warner Bros. Motion Picture Group“, „Warner Bros. Television Group“, „Warner Bros. Pictures Animation“, „Warner Bros. Games“, „New Line Cinema“, „Cartoon Network“, „Adult Swim“, „Turner Classic Movies“ ir kiti. Norėdami gauti daugiau informacijos, apsilankykite www.wbd.com.
Apie „discovery+“:
„discovery+“ yra „Warner Bros. Discovery“ teikiama negrožinio ir realaus gyvenimo turinio srautinio transliavimo paslauga, veikimo pradžioje pasiūliusi plačiausią turinio katalogą. „discovery+“ siūlo daugybę išskirtinių, originalių serialų skirtingiems skoniams, įskaitant gyvenimo būdą ir santykius, namus ir maistą, tikrus nusikaltimus, paranormalius reiškinius, nuotykius ir gamtos istoriją, taip pat mokslą, technologijas ir gamtą, bei aukštos kokybės dokumentinius filmus. Lietuvoje „discovery+“ yra pasiekiama per „Go3“ televiziją, „MEGOGO“ ir „Telia Play“.
Pranešimą paskelbė: Rytis Gerlikas, UAB „coagency”
