Visuomenėje vyrauja įvairūs stereotipai, įsivaizduojami gyvenimo ar profesijos šablonai. Architekto profesija neretai būdavo suvokiama autorinės kūrybos rėmuose ir sietina su pripažinimo siekiu. Tačiau kiekvienas laikmetis diktuoja savus iššūkius ir pokyčius įvairiose sampratose. Šiandieniniai Architektūros studijų programos absolventai regi architektą plačiame kontekste ir kviečia įsijausti į bendruomenės nario rolę.
Aistė Gaidilionytė, Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) Architektūros magistrą įgijo 2023 m. ir įsitraukė į nemažai architektūrinių-meninių projektų: „Renkuosi alternatyvią, jautrią architektūros praktiką, nekonvencionalius projektus ir aktyvistinę poziciją“.
Metai po studijų
Architektė gilinasi į ekologijos, medžiagų pernaudojimo, aktyvizmo temas architektūroje. Šiuo metu Aistė vieši architektūrinėje rezidencijoje „Vares“ Estijoje, kur kartu su kurso kolege Kamile Vasiliauskaite nagrinėja „Įtartinų medžiagų“ (Sketchy materials) temą: „Dirbdamos su klijuotos medienos atliekomis galvojame apie tai, kaip svarbu architektams žinoti su kokiomis medžiagomis dirba, iš kur jos atkeliauja, iš ko susideda“. Taip pat ji prisijungė prie meninio tyrimo tinklo „Baltic Lines“, kuris kritiškai apmąsto urbanistines transformacijas Baltijos regione „Rail Baltica“ megaprojekto fone.
Iškart po studijų baigimo A. Gaidilionytė kartu su Architektūros studentų klubu organizavo kūrybines dirbtuves „SIKON – Akivarai“ Kintuose, kur tyrinėjo sausinamos Aukštumalos aukštapelkės kraštovaizdį, kaip ne žmonių gyvenamąją erdvę. Praeitą vasarą su Lietuvos komanda dalyvavo tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse „EASA Commons“ Šefilde (UK) ir nagrinėjo urbanistinės regeneracijos temą.
Taip pat magistrantė po studijų pasinaudojo ERASMUS+ praktika bei keliavo į Venecijos Architektūros Bienalę prižiūrėti „Lietuvos Vaikų Miško Paviljono“ – Neringos miško žaismo. „Paviljonas virto atvira žaidimų ir žinių aikštele ne tik Venecijos vaikams, bet ir suaugusiems“, – prisiminimais dalinosi A. Gaidilionytė. Grįžusi į Lietuvą ji dirbo Manto Petraičio architektūros studijoje, kurioje, pasak absolventės, mokėsi ypatingai jautraus, atsakingo, meninio bei dėmesingo detalėms požiūrio į architektūrą.
„Švelnus ego“
„Architektūros studijos formavo mane kaip asmenybę, atverdamos duris įkvepiančioms pažintims, kūrybiniams nuotykiams, kviesdamos aktyvizmui“, – mintimis į studijas grįžo A. Gaidilionytė. Absolventė studijų laikotarpiu aktyviai įsitraukė į įvairias architektūrines iniciatyvas, renginius bei sėmėsi patirties Briuselyje ir Bergene.
Architektė teigia, kad didžiausią įtaką jos kelyje turėjo sutikti žmonės: „Manau labiausiai alternatyvos ieškoti įkvėpė vyresni kolegos, kuriuos sutikau pirmajame Sikon‘e, Architektūros fonde“. Absolventė neslėpė, kad įgimtas smalsumas ir noras neiti standartiniu keliu taip pat skatino kvestionuoti architekto rolę:
„Matymas, kad daugelis praktikų mažai reaguoja į klimato kaitos problematiką, nedaug kur kritiškiau, jautriau permąstoma kaip turėtų būti praktikuojama architektūra. Man tai atrodo labai svarbu, jaučiau jau nuo pirmo kurso, kad architekto rolė neša didžiulę atsakomybę, ir reikalauja „švelnaus ego“ – ne žvaigždės architekto, bet mediatoriaus, aktyvisto, bendruomenės nario“.
Pranešimą paskelbė: Milda Mockūnaitė-Vitkienė, Vilniaus Gedimino technikos universitetas
